Skaitymo ir teksto suvokimo sunkumų patiriantys vaikai gavo kalėdinę dovaną – Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka išleido ir visuomenei pristatė pirmąjį Lietuvoje grožinės literatūros elektroninį rinkinį lengvai suprantama kalba vaikams.
Skaitykite daugiau: https://www.lrytas.lt/tevams/seimos-gidas/2023/11/30/news/sunkiai-skaitantiems-vaikams-isleista-knyga-lengvai-suprantama-kalba-siulo-atsispausdinti-nemokamai-29390272
Ketvirtadienį prasidėjo ir iki šeštadienio Klaipėdos apskrities viešojoje I.Simonaitytės bibliotekoje vyks jos su Lietuvos mažų ir vidutinių leidėjų asociacija (LiMViLA) organizuojama jau ketvirtoji Klaipėdos knygų mugė.
Spalio 6-8 dienomis Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka ir Lietuvos mažų ir vidutinių leidėjų asociacija „LiMViLA“ kviečia į ketvirtus metus iš eilės organizuojamą Klaipėdos knygų mugę.
Adomo Mickevičiaus bibliotekoje vykusiame „Skaitymo festivalyje“ pristatytas Vilniaus kraštotyrininkų ir bibliotekos darbuotojų bendromis jėgomis parengtas leidinys „Pasižvalgymai po Vilnių“. Knyga, kurioje išsamiai apžvelgiamos net 60 Vilniaus vietovių, šiuo metu yra išsamiausias sostinės mikrorajonų žinynas.
Leidinį apie Vilniaus mikrorajonus „Pasižvalgymai po Vilnių“ pristatė Zita Tiukšienė ir Nijolė Sisaitė.
Žvėrynas – vienas gražiausių Vilniaus mikrorajonų, įsikūręs dešiniajame Neries upės krante. Tai tarsi atskiras miestelis Vilniaus centre. Perėjęs senąjį Žvėryno Perėjęs senąjį Žvėryno tiltą, patenki į unikalią, sodybomis užstatytą aplinką, kur namai skendi soduose ir pušynuose. Tokios oazės kūrimuisi įtakos turėjo istorinės aplinkybės.
Žirmūnai – vienas seniausių ir gyventojų skaičiumi vienas didžiausių Vilniaus mikrorajonų. Vietovės pavadinimas kilęs iš mažos gatvelės, buvusios Žirmūnų teritorijoje dar Abiejų Tautų Respublikos laikais. Ši gatvelė jau buvo pažymėta XVI a. ir XVII a. Vilniaus miesto planuose. Senųjų vilniečių atsiminimuose vietovė lenkiškai buvo vadinama Losiuvka, tačiau, pasak kalbininko Jono Jurkšto, Losiuvka – tai ne dabartiniai Žirmūnai, o tik jų pradžia. Be to, Losiuvkos negalima versti į Briedynę (Łosiowka; lenk. „łoś“ − briedis), nes tai asmenvardinės kilmės vietovardis, susijęs su šioje vietoje turėjusiu sklypą generolu Aleksandru Losevu.
Abipus Laisvės prospekto, neaukštomis kalvomis ir slėniais išraižytoje, nuo Žvėryno mišku atskirtoje vietoje įsikūrę Viršuliškės. Šis Vilniaus mikrorajonas atrodo tikrai niekuo neypatingas, tačiau jis nėra toks pilkas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Kairiajame Neries krante, šalia Panerių kalvų, yra vietovė, vadinama Vilkpėde. Kadaise čia augo tankus pušynas, slėniu tekėjo šaltiniuotas upelis. Ilgainiui prie upelio įsikūrė ir Vilkpėdės kaimas. Gal matėte Vilkpėdės gatvėje, netoli ligoninės vartų, ant nedidelės kalvelės stovintį rausvo granito akmenį, ant kurio pavaizduota nuo vilko bėganti juoda ožkytė? Vienoje akmens pusėje iškalta ir legenda, pasakojanti apie vilku pasivertusį velnią, nuo jo sprunkančią ožką ir kadaise šioje vietovėje stovėjusį, daugelio keliautojų ir kraštotyrininkų aprašytą akmenį su įspraustais keistais ženklais – į vilko letenų padus panašiais pėdsakais. Nuo šio akmens ir kilęs vietovės pavadinimas – Vilkpėdė (lenk. Wiłcza lapa).
Verkiai – viena seniausių ir gražiausių Vilniaus vietovių, kurios teritorijoje gyventa jau IV-II tūkstantmetyje prieš Kristų. Apie seną vietovės kilmę byloja čia aptikti lobiai. Verkių apylinkėse, juodame moliniame puodelyje, surastos arabiškos monetos, nukaltos 896–943 m.