Šnipiškės – apie 20 tūkst. įvairių tautybių gyventojų turintis mikrorajonas miesto centro pašonėje, dėl jame kuriamo prabangaus stiklo ir plieno dangoraižių kvartalo ir palankios vietos dažnai vadinamas naujuoju sostinės centru. Vis dėlto vilniečiai labiau pamėgę Šanchajaus pavadinimą, nes čia gausu apleistų ir dar gyvenamų XIX a. pabaigos – XX a. pradžios liaudiško stiliaus medinių namukų.
Šeškinė – mikrorajonas, dar prieš kelis dešimtmečius buvęs nuošaliame Vilniaus pakraštyje. Važiuodami Ukmergės plentu miesto centro link ir šiandien ant vieno iš Šeškinės monolitinių namų galime pamatyti miesto ribą žymėjusį užrašą „Vilnius“. Dabar sunku patikėti, kad čia, kur stovi daugiaaukščiai vietovės gyvenamieji namai, prekybos centrai, driekiasi judrios gatvės, anksčiau buvo kaimas, Šeškinės Karo lauke žygiavo prancūzų, rusų, lenkų kariuomenės, Ozo kalvose buvo kasamas smėlis ir žvyras, sprogdinamos mieste rastos Antrojo pasaulinio karo laikų minos.
Kai lapai nukrinta pakelyje matosi Panerių koplyčia ir šalia jos esantis paminklas 1831 metų sukilėliams atminti. Miesto dalis, kur XIX a. pab. būta kurorto, bet ir vietovė, kurios vien pavadinimas gąsdino daugelį. Čia geležinkelio tunelį statė pats caras Aleksandras II, čia buvo vilniečių vasarnamiai, kovojo sukilėliai ir žuvo tūkstančiai žmonių. Tokį istorinį kelią nuėjo Panerių mikrorajonas.
Justiniškės – tipiškas miegamasis Vilniaus rajonas, pradėtas statyti 1982 m. Mikrorajonas išaugo iš dviejų kaimų – Lūžių ir Justiniškių. Būtent Justiniškių kaime buvo įsikūręs dvaras, vadintas „Justinuvka“, davęs pavadinimą ir kaimui, ir mikrorajonui. Senieji Justiniškių gyventojai vis dar prisimena, kad devintojo dešimtmečio pradžioje, tuomet dar naujajame mikrorajone būta kaimiškų namelių, ganėsi karvės, augo seni sodai.
Dažnam vilniečiui Naujoji Vilnia yra terra incognita – nežinoma žemė. Tačiau įdėmiau apsidairius, atsiveria įstabi šios vietovės gamta ir istorija. Vilnios slėnyje mūsų protėvių gyventa jau prieš 12 tūkstančių metų, nuslinkus paskutiniam ledynui. Naujosios Vilnios žvyro karjere, kairiajame Vilnios krante, rasta netgi mamuto kaulų.
Naujininkai – tai mikrorajonas, kuris daugumai, pirmiausia, asocijuojasi su Vilniaus tarptautiniu oro uostu ir parduotuve „Ikea“. Bet tik kai kurie vilniečiai žino, kad kažkada čia būta Vilniaus pramonės centro, o pati vietovė vadinta tiesiog „Kaminais“. XIX a. antroje pusėje Vilniuje pradėta naudoti garo energija, ir užmiestyje, kur dabar įsikūrę Naujininkai, iškilo daugybė kaminų. Tai davė pradžią gan keistokam vietovės pavadinimui. Vėliau Naujininkai gavo Nowy Ṥwiat (lenk. Naujasis pasaulis) vardą.
Naujamiestis, mikrorajonas, kurio keliais kadaise į sostinę veržėsi ir rusai, ir prancūzai, o viena iš Naujamiesčio gatvių XIX a. buvo mėgstama vilniečių ir miesto svečių linksmybių vieta. Naujamiestis tikras „naujas miestas“ buvo tik XIX a., kuomet Vilniuje buvo pradėta statyba už Senamiesčio ribų ir nauji pastatai pradėti vadinti Naujamiesčiu (Novyj gorod – rus.). Naujamiestis susideda iš dviejų dalių: žemutinės – tai miesto centras – ir viršutinės – teritorija nuo M. K. Čiurlionio gatvės iki geležinkelio.
Vaikščiodami, o galbūt ir riešutaudami Lazdynuose galite pasijusti lyg Suomijoje, Švedijoje ir Prancūzijoje. Skamba keistai? Tikrai ne, jei žinote, kad architektas Vytautas Čekanauskas kurdamas Lazdynus rėmėsi Suomijos naujojo miesto Tapiolos, švedų Velingbio bei prancūzų Tulūzos miesto Mirelo kvartalų pavyzdžiais. Bet tai tik viena iš šio mikrorajono įdomybių.
Karoliniškių mikrorajonas dabar daugumai asocijuojasi su televizijos bokštu ir Sausio 13–osios įvykiais, bet ar galėtumėte patikėti, kad ten, kur stūkso Karoliniškių daugiabučiai, prieš keturiasdešimt metų augo sodai ir daržai, prieš šimtą metų – buvo iškylaujama ir plėšikaujama, o prieš porą šimtų metų laisvai bėgiojo laukiniai gyvūnai?
Grigiškės – mikrorajonas, pirmasis pasitinkantis visus, važiuojančius Vilnius–Klaipėda magistrale. Tai vieta pro kurią pravažiuojame, bet galbūt verta ir sustoti.