„Neakivaizdinio Vilniaus“ leidžiamo žurnalo apie Vilnių naujame numeryje „700+2. Miesto tyrinėjimo gidas“ aprašomos tvarios Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos iniciatyvos – DĖK’ui stotelė, Taisymo kavinė ir bibliotekos kiemelis, kuriame galima rasti knygų mainų kampą.
Leidinį internete skaitykite: https://neakivaizdinis-vilnius-uploads.s3-accelerate.amazonaws.com/2025%2F07%2F7002-vilnius.pdf
Ambrazas, Goda. Žaisdami bibliotekoje mokosi pažinti. Iš Lietuvos žinios, 2017, kovo 2, priedas „Vilnius kviečia“, p. 3.
Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus viešosios bibliotekos Vaikų skyriaus darbuotojos sukūrė edukacinį žaidimą „Pasižvalgymai po Vilnių“, skatinantį vaikus geriau pažinti gimtąjį miestą.
Vietos gyventojai ir mūsų krašto svečiai artimiausiose bibliotekose gali daugiau sužinoti apie vietovę, jos gamtos, kultūros ir meno paminklus, čia gimusius ar ilgesnį laiką gyvenusius žymius žmones. Bibliotekose tokia informacija – faktai, straipsniai, knygos – kaupiama nuo seno. Ji labai praverčia užduotis atliekantiems moksleiviams, gidams, svečių laukiantiems gyventojams.
Apie Lietuvos sostinę parašyta daug publikacijų, išleista knygų. Tačiau tokio leidinio, kuris buvo pristatytas Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekoje, trūko. Tai „Pasižvalgymai po Vilnių“. Tam tikra prasme ši knyga yra išskirtinė. Dėmesys sutelktas ne į Vilniaus senamiestį ir centrą, bet į rajonus bei vietoves – tai galima vadinti netikėtais kampais.
Žvėrynas – vienas gražiausių Vilniaus mikrorajonų, įsikūręs dešiniajame Neries upės krante. Tai tarsi atskiras miestelis Vilniaus centre. Perėjęs senąjį Žvėryno Perėjęs senąjį Žvėryno tiltą, patenki į unikalią, sodybomis užstatytą aplinką, kur namai skendi soduose ir pušynuose. Tokios oazės kūrimuisi įtakos turėjo istorinės aplinkybės.
Žirmūnai – vienas seniausių ir gyventojų skaičiumi vienas didžiausių Vilniaus mikrorajonų. Vietovės pavadinimas kilęs iš mažos gatvelės, buvusios Žirmūnų teritorijoje dar Abiejų Tautų Respublikos laikais. Ši gatvelė jau buvo pažymėta XVI a. ir XVII a. Vilniaus miesto planuose. Senųjų vilniečių atsiminimuose vietovė lenkiškai buvo vadinama Losiuvka, tačiau, pasak kalbininko Jono Jurkšto, Losiuvka – tai ne dabartiniai Žirmūnai, o tik jų pradžia. Be to, Losiuvkos negalima versti į Briedynę (Łosiowka; lenk. „łoś“ − briedis), nes tai asmenvardinės kilmės vietovardis, susijęs su šioje vietoje turėjusiu sklypą generolu Aleksandru Losevu.
Abipus Laisvės prospekto, neaukštomis kalvomis ir slėniais išraižytoje, nuo Žvėryno mišku atskirtoje vietoje įsikūrę Viršuliškės. Šis Vilniaus mikrorajonas atrodo tikrai niekuo neypatingas, tačiau jis nėra toks pilkas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Kairiajame Neries krante, šalia Panerių kalvų, yra vietovė, vadinama Vilkpėde. Kadaise čia augo tankus pušynas, slėniu tekėjo šaltiniuotas upelis. Ilgainiui prie upelio įsikūrė ir Vilkpėdės kaimas. Gal matėte Vilkpėdės gatvėje, netoli ligoninės vartų, ant nedidelės kalvelės stovintį rausvo granito akmenį, ant kurio pavaizduota nuo vilko bėganti juoda ožkytė? Vienoje akmens pusėje iškalta ir legenda, pasakojanti apie vilku pasivertusį velnią, nuo jo sprunkančią ožką ir kadaise šioje vietovėje stovėjusį, daugelio keliautojų ir kraštotyrininkų aprašytą akmenį su įspraustais keistais ženklais – į vilko letenų padus panašiais pėdsakais. Nuo šio akmens ir kilęs vietovės pavadinimas – Vilkpėdė (lenk. Wiłcza lapa).
Verkiai – viena seniausių ir gražiausių Vilniaus vietovių, kurios teritorijoje gyventa jau IV-II tūkstantmetyje prieš Kristų. Apie seną vietovės kilmę byloja čia aptikti lobiai. Verkių apylinkėse, juodame moliniame puodelyje, surastos arabiškos monetos, nukaltos 896–943 m.
Šnipiškės – apie 20 tūkst. įvairių tautybių gyventojų turintis mikrorajonas miesto centro pašonėje, dėl jame kuriamo prabangaus stiklo ir plieno dangoraižių kvartalo ir palankios vietos dažnai vadinamas naujuoju sostinės centru. Vis dėlto vilniečiai labiau pamėgę Šanchajaus pavadinimą, nes čia gausu apleistų ir dar gyvenamų XIX a. pabaigos – XX a. pradžios liaudiško stiliaus medinių namukų.