Mūsų tekstai ir pastangos – ar veikiau bandymai – diskutuoti viešumoje, kai gyvename „kalbos fantomų ir vaizduotės primestų grėsmių pasaulyje, kuriame niekas niekam neįrodo“, anot Leonido Donskio, yra persmelkti „brutalios, sadistinės kalbos, kalbinės agresijos ir žodinio kanibalizmo“. Visą žodžio epochą su savimi į kapą nusinešusiems prozininkams Romualdui Granauskui ir Juozui Apučiui, poetams Justinui Marcinkevičiui ir Sigitui Gedai, o dabar mirus jautriausiai laiko pulsą čiuopusiam intelektualui Leonidui Donskiui atsivėrė dar gilesnė pragarmė, trukdanti ką nors įrodyti.

Skaityti daugiau…